Iš kavos pasaulio istorijos. Turkijos imperija

Kavos kelias į šlovę prasidėjo arabų šalyse, kai kavos magija pasklido iš Etiopijos po Jemeną ir iš ten po kaimyninius kraštus. Tačiau kavos ir rytietiškų kavinių populiarumo viršūnė buvo pasiekta 16 a. klestinčioje Turkijos imperijos (kitaip dar vadinamos Osmanų imperija) sostinėje Konstantinopolyje.

Turkams nukariavus arabų pasaulį, buvo perimta taip pat ir kavos gėrimo kultūra. Nors kava Konstantinopolyje buvo pažįstama jau nuo pat 15 a. pab., tačiau tik 1554 metais turkai susipažino su „ankstyvosios rytietiškos demokratijos įstaiga“ – kavine. Būtent šiais metais buvo atidarytos pirmosios kavinės Konstantinopolio Taktacalh rajone, kurios suslaukė milžiniško populiarumo. Tuo laikmečiu tai buvo ypatingos vietos, pasižyminčios ne tik nepaprasto grožio interjerais, bet ir atviromis diskusijomis bei aktyviu socialiniu gyvenimu. Svečiai buvo sodinami ant minštasuolių ir kanapų bei vaišinami kava. Įėjimo mokestis – kavos porcijos kaina – 1 centas. Čia besilankantys įvairios socialinės padėties bei profesijų žmonės diskutuodavo aktualiomis temomis, aptardavo dienos įvykius, apsikeisdavo informacija. Kavinėse galėjai sutikti keliautojų, pirklių iš viso pasaulio, rašytojų, poetų, valdininkų… Jos pradėjo dygti kaip ant mielių ir galėdavai kavinių rasti kiekvienoje gatvėje po keletą. Anot turkų, kava įgijo didelę reikšmę dėl to, kad tai puiki dingstis susitikti draugams ir pabūti kartu. Esti net senas tai bylojantis turkų posakis:

„Širdis ilgisi ne kavos, o draugo. Kava – puiki dingstis susitikimui“.

Žmonės gerdavo kavą ne tik kavinėse. Kavos galima buvo įsigyti kavos parduotuvėse ir šis gėrimas plačiai paplito po namus. To meto keliautojai savo užrašuose teigia, kad 16 a. Konstantinopolyje nebuvo nei vieno namo, priklausančio turtingam ar vargšui, turkui, žydui, graikui ar armėnui, kur nebūtų buvusi geriama kava mažiausiai 2 kartus per dieną, o daugelis gerdavo ir daug dažniau. Buvo įprasta kiekvieną svečią vaišinti kava. Pažymima, kad 20 porcijų per dieną kavos buvo normalus kiekis. Taip pat įdomu tai, kad Konstantinopolyje šeimynos išleisdavo tiek pinigų kavai, kiek to meto paryžiečiai vynui. O gatvėse elgetos prašydavo pinigų ne vynui arba alui, kaip įprasta, Europoje, bet kavai.

Moterys į kavines nebuvo įleidžiamos ir jos gerdavo kavą namuose. Turkės ypatingai mėgo ir tebemėgsta kavą – tai liudija su tuo susiję vedybiniai papročiai, išlikę iki šiol. Dar prieš vestuves potencialus jaunikis ir jo šeima susipažįsta su būsimąja potencialia nuotaka jaunosios namuose. Jaunoji paruošia svečiams kavą ir jeigu gerbėjas bei jo ketinimai ją domina, ji įdeda cukraus į puodelius, jeigu nedomina – druskos. Tuomet jaunoji stebi geriančiųjų reakciją. Jeigu numatomas jaunikis yra rimtai nusiteikęs už merginą pakovoti, jis išgers visą savo puodelį kavos, nepaisant to, ar įdėta druskos ar cukraus. Turkijos imperijos laikais atsisakymas duoti kavos žmonai buvo teisėta priežastis skyryboms. Vyrai, vesdami moterį, pažadėdavo, kad jie pasirūpins, jog jų žmona niekada nepristigų kavos.

Kaip paruoštą kavą gerdavo turkai?

Turkiškos kavos pagaminimui reikėtų: dar smukesnio nei espresso malimo kavos, šalto vandens, cukraus, kardamono, žalvarinio arba varinio indelio su ilga medine rankenėle, nedidelio šaukštelio ir mažų puodelių kavai (panašaus dydžio kaip espresso puodeliai). Paruošimas: į varinį indelį su šaltu vandeniu ( 1 puodeliui kavos 1.5 puodelio vandens) dedama kava (vienas ar du šaukšteliai vienam kavos puodeliui). Pilamas cukrus pagal skonį. Kava su cukrumi maišomi tol, kol ištirpsta cukrus. Tuomet indas uždedamas ant viryklės ir maišyti negalima, nes kitaip nesusiformuos kavos puta. Kai puta pasiekia indelio viršų, indelis nuimamas nuo ugnies. Kai puta kiek nuslūgsta, indelis vėl uždedamas ant viryklės. Tai pakartojama 3 kartus. Tuomet kava išpilstoma į mažyčius puodelius. 30 sekundžių reikia palaukti, kad nusėstų nuosėdos. Į tokią kavą negalima nei pilti pieno, nei dar dėti cukraus, nei jos maišyti. Turkai mėgsta kavą paskaninti tik kardamonu. Turkiška kava geriama lėtai ir dažnai pateikiama su stikline vandens ( vanduo atgaivina burną ir leidžia geriau pajusti kavos skonį).

Kavos puodelyje likusios nuosėdos išpilamos į lėkštutę ir atvėsinamos. Tuomet galite spėti ateitį, kaip tai darydavo sultono haremo sugulovės. Haremuose gyvendavo profesionalios būrėjos, kurios kiekvienai sugulovei pasakydavo iš kavos tirščių, ar sultonas yra jomis patenkintas ir kuri jų yra mylimiausia. Įdomu tai, kad netgi ir šiais laikais spėjimai apie ateitį iš kavos tirščių yra labai populiarūs. Turkiška kava taip ruošiama yra ir šiandien, o toks kavos paruošimo būdas paplito po kitas pasaulio šalis iš Konstantinopolio.

Turkai buvo patenkinti, kad kava populiarėja ne tik valstybės viduje, bet ir už jos ribų. Jie džiaugėsi augančia prekyba, bet norėjo patys tiekti kavą visam pasauliui ir jokiu būdu neleisti niekam auginti kavamedžių už Osmanų imperijos ribų. Dėl to prieš eksportuodami kavos pupeles, jie jas nuplikydavo verdančiu vandeniu, tam kad jos nebūtų daigios ir nebegalėtų būti pasodintos. Kavos pupelės tapo ypatingai vertinga preke, kurią žmonės bandydavo išsivežti kontrabanda. Be jokios abejonės, Osmanų imperija buvo pernelyg didelė ir neįmanoma buvo sužiūrėti visų postų ir prižiūrėti, kad kavos pupelės nepakliūtų svetimšaliams į rankas. XVII amžiuje olandai pirmieji išsiveža kavos pupeles į Amsterdamą, o po to į savo kolonijas Ceilone bei Javoje, kur yra pradedamos auginti komerciniais tikslais. Neilgai trukus prancūzai taip pat gauna kavamedžius ir išveža į savo kolonijas. Ten įkuriamos didžiulės plantacijos. Kavos magija žaibišku greičiu paplinta po visą pasaulį. Kaip tai nutinka, sužinosite kitose pasakojimo dalyse.